Ar teko kada nors girdėti, kad daugelis nudistų taip pat yra ir krikščionys? Viešumoje toks klausimas skamba keistai, tačiau būtent taip ir yra. Kiekvienas kuriai nors krikščionių bendruomenei priklausantis tikintysis gali būti tikras, kad tarp jo bendraparapijiečių tikrai yra ar gali būti ir nudistų. Lietuvoje tokios temos dar niekas plačiau neaptarinėjo, tačiau kitur pasaulyje tai aptarinėjama. Jungtinėse valstijose ir Kanadoje jau gana ilgą laiką ryškėja ir tam tikras nudistų krikščionių vienijimasis.
Taigi, kas yra tas nudizmas? Nudizmu laikomas toks žmonių elgesys, kai jie dalyvauja visuomeniniuose renginiuose nevilkėdami drabužių, paprastai mišriuose pagal amžių ir pagal lytį, tvirtai tikėdami, kad toks elgesys turi daug privalumų. Toks elgesys griežtai apribotas samprata, kurią galima apibūdinti nuostata, kad viešas nudizmas yra tikslingai skaistus. Kodėl krikščionys gali norėti būti nudistais? Nudizmas suteikia daug fizinės, protinės ir dvasinės sveikatos privalumų. Iš pradžių tai tiesiog geras pojūtis. Nuoginėti šiltame ore tiesiog smagu, o pabadžius pasimaudyti nuogam, kitaip jau ir nebesinori. Žvelgiant giliau, visuomeninis nuoginėjimas suteikia nepakartojamą artumą ir pasitikėjimą, kurio negalima pasiekti kitomis aplinkybėmis. Dalyviams tai padeda atsikratyti prastos nuomonės apie kūną. Vaikams tai padeda išvengti netikro ir dažnai nesveikai smalsaus domėjimosi kūnu. Tokia aplinka padeda įsisąmoninti, kad nėra ko gėdytis to, kokiais mus sukūrė Dievas. Tikintiems tai padeda akivaizdžiai perimti Dievo požiūrį į kūną. Iš tiesų tai suteikia galimybę pabūti Dievo atvaizdu, nes juk Dievas žmogų sukūrė pagal savo atvaizdą. Galų gale tai suteikia ir gerą progą pasidalinti Kristaus Evangelija su netikinčiais nudistais, kurie to nori. Nuogumas Biblijoje minimas dažnai. Atidžiau įsigilinus į jos ištraukas, kuriose kalbama apie fizinį nuogumą ir, atidžiai pažvelgus į aplinkybes, kuriomis tai pateikiama, galima suprasti, kad niekur nėra sakoma, kad nuogumas yra gėdingas ar nuodėmingas iš prigimties. Taigi, mes buvome sukurti „pagal Dievo atvaizdą“ (Būties knyga, 1.27), „nuogi“ ir „nesigėdintys“ (Būties knyga, 2.25). Dievas visa tai pats vertino „labai gerai“ (Būties knyga, 1.31). Kai Adomas su Ieva nusidėjo, jie iš figos lapų pasidarė sau strėnraiščius (Būties knyga, 3.7). Toks vyro ir žmonos poelgis atrodo gana keistai. Todėl Dievas jų ir paklausė „kas jums pasakė, kad jūs nuogi?“. Kyla klausimas, o kas gi galėjo jiems taip pasakyti, jei ne pats Dievas? Atsakymas – žaltys, kuris dar vadinamas velniu ar nelabuoju (Būties knyga, 3.1, Apokalipsės knyga, 12.9). Velnias pamelavo Adomui ir Ievai apie tai kas atsitiks, jei jie paragaus uždrausto vaisiaus, o taip pat ir apie Dievo jiems duotą nuogumo dorybę. Adomas ir Ieva patikėjo velniu kai jis pasiūlė slėpti tai, kaip Dievas juos sukūrė, ir bijoti savo nuogumo (Būties knyga, 3.7,10). Dar kitaip būtų galima pasakyti, kad velnias jiems pasiūlė gėdytis to, kad Dievas juos sukūrė pagal savo atvaizdą. Geriau jau jie nebūtų klausę velnio melo apie jų nuogumą. Mes taip pat netikėkime. Dėl to, kad Adomas ir Ieva nusidėjo, žmonijai krito „prakeiksmas“. Būties knygoje (3) taip pat sakoma, kad dėl to žmonijai teks per visą savo būtį „sunkiai plušėti“ ir kęsti „spyglių ir dagių“ dūrius. Prieš pat išvarydamas Adomą ir Ievą iš saugaus ir ramaus sodo „viešpats Dievas padarė jiems drabužius iš odos ir aprengė juos“ (Būties knyga, 3.21). Iš Būties knygos (3) turinio galima aiškiai suprasti, kad Dievas gailestingai aprengė žmoniją dėl fizinės, o ne dėl moralinės būtinybės. Negalima juk patikėti, kad Dievas būtų galėjęs aprengti žmoniją todėl, kad jis būtų pritaręs velnio melui dėl nuogumo, kurį pats Dievas ir sukūrė. Taip pat reikia atkreipti dėmesį, kad nei šioje knygoje, nei kur nors kitur Biblijoje, Dievas nėra nurodęs dėvėti drabužius visą laiką. Jis paliko patiems žmonėms spręst kada, kur ir kaip rengtis (ar nusirengti), todėl drabužių dėvėjimas yra istoriškai susiklosčiusi žmonijos kultūra, o ne Dievo nurodymas. Taip dabar ir yra. Kiekvienas rengiasi kaip išmano. O nudistai tuo pačiu pagrindu nusirengia. Tačiau nenorėdami niekam pakenkti to nedaro ten, kur toks elgesys nepriimtinas kitiems. Dėka atkaklių pastangų nudistams daugelyje tam skirtų pasaulio vietų pagal įstatymus leidžiama būti nuogiems. O kaip gi su aistra? Aistra, anot Biblijos (Romans 7.7 KJV) yra tas pats geismas. Visai priešingai, negu, kad mus gal būt mokė, drabužiai neapsaugo nuo aistros. Apaštalas Paulius mokė, kad išorinės žmonių sukurtos taisyklės neturi galios sulaikyti kūniškos malonės (Colossians 2.20-23). Jėzus mokė, kad „kas patenka į žmogų iš išorės, negali padaryti jo nešvariu“, o iš esmės tai apima ir tai, kas patenka į žmogų per regėjimą. Jis teigė, kad tai „kas kyla iš ... žmogaus širdies“ gali sukelti blogas mintis ir lytinį amoralumą (Mark 7.18-23). Skaistaus nudizmo patirtis diegia širdyje požiūrį, kuris padeda valdyti aistrą ir netinkamas mintis. Būtent valdyti, o ne užslopinti, nes žmogus negali pakeisti savo prigimties. Tie, kurie jau yra krikščionys nudistai, tikriausiai seniai visa tai žino. Tiems, kurie nelaiko savęs krikščionimis nudistais, tokie pamastymai gali skambėti keistai ir sukrečiamai. Tai suprantama. Visuomeninis nuoginėjimas labai nepanašus į tai, ką daugelis su šiuolaikine kultūra susipažinę žmonių supranta, todėl jie net neįsivaizduoja ką reiškia būti nuogam tarp kitų žmonių. Patyrę krikščionys nudistai gali sąžiningai patvirtinti, kad šeimyninis nudizmas iš tiesų yra sveika ir palanki gyvenimo būdo dalis. Norint sužinoti ką reiškia skaistus visuomeninis nudizmas reikia pačiam jį patirti. Koks tikslas nuoginėti? Nudistas paklaustų – o koks tikslas nenuoginėti? Kam reikalingi drabužiai maudantis ar plaukiojant? Duše ir vonioje taip pat būname nuogi. Nudistai visiškai neneigia drabužių reikalingumo. Iš esmės jie mano, kad reikia buti apsirengus visur, kur tik to reikia. Tačiau buvimas nuogu kelia malonius pojūčius. Nudistai tiki kūno priimtinumu. Daugelis teigia mažiau besidrovintys nudistų paplūdimyje negu įprastame. Galima ginčytis kurias kūno dalis turėtume pridengti. Dažniausiai teigiama, kad turime pridengti lytinius organus dėl jų lytiškumo. Tačiau kiekvienas, gerai pagalvojęs apie savo dienotvarkę galėtų teigti, kad didžiausią laiko dalį lytinius organus naudoja ne lytiniais tikslais. Tiesą sakant, lūpos taip pat yra lytinis organas, tačiau visi išdidžiai vaikštome atviromis lūpomis ir visai dėl to nesijaudinam. Ar gali nuogumas žeisti? Nudistų tikrai ne. O kaip kitus? Kai kuriuos tai žeidžia. Tačiau kodėl, tai jau yra visai kitas klausimas. Dažniausiai tokie žmonės sutrinka ar sumišta. Įsižeisti taip pat galima ir dėl drabužių spalvos. Laisvoje visuomenėje žmonės turėtų laisvai elgtis pagal savo poreikius, išskyrus tada, kai gali padaryti žalos kitiems. Sunku įsivaizduoti kaip žiūrėjimas į nuogą kūną gali padaryti kam nors žalos. Vis dėl to nudizmo filosofija siekia nieko neįžeisti, nepriklausomai nuo požiūrių skirtumo. Todėl dažniausiai nudistai buriasi tam tikrose vietose, kuriose niekam netrukdo ir niekam neperša savo požiūrio, bet mielai gali apie tai pasidalinti savo mintimis. Taigi, galima daryti išvadą, kad krikščioniškumas ir nudizmas visai nėra priešingi vienas kitam ir kuo puikiausiai dera tarpusavyje. Suprantama, kad tą suprasti galima tik gerai įsigilinus tiek į krikščionybės esmę, tiek ir į nudizmo filosofiją. Nesupratimas dažniausiai kyla tada, kai tiek vien, tiek ir kita pusė siaurai remiasi savo klaidingu supratimu, pagrįstu asmenine patirtimi būtent todėl, kad nesivargina įsigilinti į esmę. Pastarųjų dviejų pastraipų pavyzdžiai kaip tik ir atspindi požiūrį, kad įsigilinus iš esmės nelabai kaip galima rasti prieštaravimų tarp krikščionybės ir nudizmo. Per mišias palinkėdami vieni kitiems ramybės pamastykim, kad tuo pačiu ramybės vieni kitiems linki nudistai ir nenudistai. Argi tai gali būti blogai? O kaip būtų jei nelaimės atveju nudistas ištiestų pagalbos ranką nenudistui? Ar tikrai reikėtų jos nepriimti dėl to, kad nenudisto požiūriu gal būt nemoralu priimti pagalbą į nudisto? Kiekvienas gali pats sau atsakyti į šiuos klausimus. Gilesnis abipusis supratimas galėtų padėti rasti atsakymus greičiau. Tikriausiai dauguma krikščionių ir nudistų vieni kitus supranta, nors nebūtinai pritaria vieni kitų požiūriui. Bet dažnu atveju garsiausiai priešiškai reiškiasi abiejų požiūrių kraštutinių pažiūrų išpažinėjai, kuriuos galima vadinti davatkomis. Tokiems galioja taisyklė – arti bažnyčia, toli Dievas. Tik ar tokiems apskritai reikia Dievo. Po tiek sausos teorinės medžiagos daug kam gali kilti klausimas. Na ir kas iš to? Kam to reikia? O kaip tai atrodo praktiškai? Galima taip ir atsakyti. Praktiškai yra taip pat, kaip ir teoriškai. Ypač tiems kurie gyvena ir galvoja savo galva ir geba pamatyti esmę to, kas aplinkui vyksta. Dėl praktinės pusės tai dar galima pridurti, kad tuo, kas šiame straipsnyje apibendrintai pateikta, pritaiko kai kurie pavieniai nudistai ar net ir krikščionių nudistų klubai ir organizacijos. Daugiausiai tokių yra JAV ir Kanadoje, bet po truputį randasi ir kitur. Iš visai praktiškų dalykų galima pateikti spaudoje minėtus pavyzdžius, kad kai kur nueita gana toli, pvz. surengtos ne vienos nuogalių vestuvės, kurias sutuokė ir palaimino kunigai. Manau, kad tai skonio reikalas ir dėl to ginčytis neverta. Bet tai taip pat parodo, kad ir tarp kulto tarnų yra plačiau filosofiškai mastančių dievo tarnų. Netiesiogai, bet šiek tiek susiejant su tema, galima paminėti ir kažkada lietuviškoje spaudoje skaitytą kunigo Vasiliausko apgailestaujamą atsiliepimą apie davatkas, kurios savo agresyviais žvilgsniais ir murmesiais privertė iš katedros išeiti nedrąsiai užėjusią jauną panelę, mat ši vilkėjo labai trumpą sijonėlį, tokį, kuri dažnai pavadiname plačiu diržu. Taigi, kunigas Vasiliauskas apgailestavo dėl tokio davatkų poelgio, nes gal būt tai nutolino nuo bažnyčios dar vieną norėjusią priartėti sielą. O tai, kad ji drįso į bažnyčią užeiti vilkėdama tokia apranga, anot gerbiamo kunigo, anokia čia nuodėmė, nes gal būt tai panelei tokia apranga atrodė labai graži. Ir nieko čia blogo, nes bažnyčia ne madų ir aprangos rodymo, o bendravimo su Dievu vieta. Dėl tokio davatkų poelgio, gal būt kur nors klaidžioja bažnyčiai prarasta nerami siela. Taigi, matome, kad tarp gerbiamų kulto tarnų taip pat yra plačių pažiūrų žmonių, ir nebūtinai iš jaunų tarpo. Iš tokios kunigo minčių eigos taip pat galima spręsti, kad jis iš tikrųjų patvirtina požiūrį, jog apranga viso labo yra kultūros dalykas, o ne tikėjimo. Straipsnis parengtas pagal svetainės http://figleafforum.com/ medžiagą ir papildytas lietuviškais pavyzdžiais.
0 Comments
|
Geras |